Mineralinės medžiagos

Mineralinės medžiagos

Mineralinės medžiagos yra įvairių sudėtingų gyvybės procesuose reikalingų organinių junginių sudedamoji dalis (geležis įeina į hemoglobino sudėtį, jodas – į skydliaukės hormoną, cinkas – į kasos ir lytinių liaukų hormonus).

Mineralinės medžiagos dalyvauja medžiagų apykaitoje, organizmo apsauginėse reakcijose, kaulinio audinio ir dantų formavime bei kituose gyvybės procesuose. Ypatingą reikšmę mineralinės medžiagos turi palaikant rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme. Organizmo audinių reakcija normaliomis sąlygomis yra artima neutraliai ir priklauso nuo mitybos, kuria gaunami elementai, reikalingi rūgštims ir šarmams formuoti. Rūgštinių mineralinių medžiagų šaltinis yra maisto produktai, turintys sieros, fosforo, chloro (gyvūninės kilmės produktai, duona, kruopos). Šarminių mineralinių medžiagų šaltinis yra maisto produktai, turintys kalcio, magnio, natrio, kalio (pienas, daržovės, vaisiai, uogos).

Kiekviena mineralinė medžiaga turi specifinę reikšmę žmogaus organizme. Jos reikalingos ne tik tam tikru kiekiu, bet ir tam tikru tarpusavio santykiu. Mineralinės medžiagos gaunamos su maistu, iš dalies su vandeniu, ir tik viena mineralinė medžiaga – natrio chloridas (valgomoji druska) – specialiai pridedama prie maisto produktų. Kalcis daugiausia yra kauliniame audinyje ir dantyse. Jis turi didelę reikšmę normalioje ląstelių veikloje, ypač širdies raumenų ir nervinio audinio veikloje: jei kalcio kiekis kraujyje sumažėja, centrinės nervų sistemos jaudrumas padidėja. Kalcis skatina kraujo krešėjimą, greitesnį kaulų lūžių ir sužalojimų gijimą, tuberkuliozės židinių užkalkėjimą, stiprina organizmo atsparumą infekcijai ir mažina uždegimus. Kalcio panaudojamumas organizme priklauso nuo fosforo ir magnio kiekio mityboje, taip pat nuo vitamino D. Kalcio ir fosforo santykis mityboje turėtų būti maždaug 1:1 – 1:2. Jei jis keičiasi, sutrinka kalcio ir fosforo apykaita, o tai augančiame organizme sukelia rachito simptomus. Daug kalcio, be to, tinkamu santykiu su fosforu, yra piene ir jo produktuose, duonoje, mėsoje, kopūstuose, bulvėse. Kalcio paros norma – 0,8 g; ją reikia didinti vaikams (1,2–1,5 g), nėščiosioms ir žindančioms motinoms. Iš viso fosforo kiekio, esančio žmogaus organizme, maždaug 90% koncentruojasi kauliniame audinyje, likusi dalis – minkštuosiuose audiniuose, daugiausia nerviniame audinyje. Nervų sistemos nuovargio būsenoje fosforo kiekis sumažėja, todėl intensyvaus protinio darbo metu fosforo poreikis padidėja. Jis dalyvauja angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitoje. Augalinių produktų fosforas (fitino junginių pavidalu) ir oksalo rūgštis gali nepalankiai paveikti kalcio įsisavinimą žarnyne, nes susidaro netirpūs junginiai. Daug fitino yra ankštiniuose augaluose, stambių miltų (sėlenų) miltuose, rūgštynėse, rabarbaruose, špinatuose, todėl tokia mityba turi būti papildyta produktais, turinčiais daug kalcio (pienas, pieno produktai). Fosforo paros norma – 1–1,5 g.

Magnis organizme daugiausia susijęs su raumenų audiniu, nerviniu audiniu, kauliniu audiniu, jis dalyvauja angliavandenių ir riebalų apykaitoje, reguliuoja širdies raumenų veiklą. Magnis turi antispastinių savybių, jis plečia kraujagysles. Magnio trūkumas mityboje gali sukelti nervų sistemos, raumenų veiklos sutrikimus, taip pat padidinti kalcio kiekį arterijų sienelėse. Magnio paros norma – 300–500 mg.

Natris yra kraujyje ir kituose audinių skysčiuose, jis turi didelę reikšmę vandens apykaitoje organizme. Žmogus jo gauna daugiausia su natrio chloridu, t. y. valgomąja druska, kurios paros norma yra 10–15 g, tai atitinka 4–5 g natrio. Per didelis druskos vartojimas skatina vandens kaupimąsi organizme, nepalankiai veikia kepenų ir inkstų, taip pat kraujotakos sistemos veiklą.

Kalis dalyvauja organizmo vandens apykaitos ir širdies veiklos reguliavime. Jo pagrindinis šaltinis mityboje yra augalinės kilmės maisto produktai, ypač bulvės, kopūstai, ropes, burokėliai, pomidorai, avižiniai dribsniai, ankštiniai augalai, džiovinti abrikosai, slyvos, razinos. Kalio paros norma – 2–5 g. Siera yra baltymų sudedamoji dalis, ji įeina į aminorūgštis metioniną, cistiną ir cisteiną, ir turi didelę reikšmę organizmo detoksikacijos procesuose. Daugiausia sieros yra ankštiniuose augaluose, sūryje, varškėje, kiaušiniuose, mėsoje, žuvyje, avižiniuose dribsniuose.

Geležis pagal kiekį gyvojoje gamtoje ir pagal dalyvavimą gyvų organizmų fiziologinėse funkcijose iš dalies priskiriama prie makroelementų, iš dalies prie mikroelementų. Žmogaus organizme geležis reikalinga hemoglobino sintezei; jos trūkumas sukelia anemiją. Geležis dalyvauja ląstelių kvėpavimo fermento formavime, ji naudojama medžiagų apykaitoje. Geležies šaltinis mityboje yra kepenys ir inkstai, kiaušinių tryniai, kruopos, daržovės, vaisiai ir uogos, ypač braškės. Geležies paros norma – maždaug 15 mg.